Vaikų imuniteto ypatumai

Imunitetas – tai organizmo gebėjimas apsisaugoti nuo infekcijų ir nuo kitų genetiškai jam svetimų medžiagų. Tai – organų, ląstelių ir biologiškai aktyvių medžiagų sistema, kurios užduotis apginti nuo visko, kas genetiškai svetima. Imuninės sistemos organus mūsų organizme galime suskirstyti į pirminius (kaulų čiulpai ir užkrūčio liauka – juose vyksta imuninės sistemos ląstelių gamyba ir diferencijacija) ir į antrinius (adenoidai, tonzilės, limfiniai mazgai, blužnis, plonojo žarnyno pejerio plokštelės, apendikso atauga – juose vyksta kova su organizmui svetimais agentais) organus.

Taip pat imuninė sistema skirstoma į įgimtą ir įgytą.

Įgimtas imunitetas (nespecifinis) – tai apsigynimo mechanizmai, kuriuos žmogus turi dar prieš susidurdamas su ligų sukėlėjais ar kitomis organizmui svetimomis medžiagomis. Šiai sistemai priklauso fiziniai ir cheminiai barjerai (oda, gleivinės, riebalų rūgštys), imuninės sistemos ląstelės   (fagocitai ir kitos ląstelės)  bei įvairios biologiškai aktyvios medžiagos.

Įgytas imunitetas (specifinis) – tai apsigynimo mechanizmai, kurie pradeda veikti tik organizmui susidūrus su infekcija ar genetiškai svetimomis medžiagomis ir yra joms specifiški. Šiai sistemai priklauso įvairios imuninės sistemos ląstelės (T ir B limfocitai, APL).

Žmogaus imuniteto visavertiškumas priklauso nuo šių organų, ląstelių bei medžiagų  geros funkcijos bei tarpusavio sąveikos. Tai yra sudėtinga savireguliacinė sistema. Sutrikus vienai jos grandžiai gali išsiderinti visas imunitetas.

Imuninis atsakas yra sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja daugelis imuninės sistemos grandžių. Patogenui patekus į organizmą, pirmiausia jis turi įveikti odos, kvėpavimo takų ir virškinimo sistemos gleivinės barjerus. Jeigu šie barjerai įveikiami, infekciją naikina neutrofilai, makrofagai ir kitos ląstelės fagocitozės būdu.  Makrofagai yra vienos svarbiausių ląstelių, dalyvaujančių imuninio atsako mechanizme ir jų aktyvumas turi didelę reikšmę ligos išsivystymui.

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis dažnai sergantys yra vaikai, kurie auga šeimoje bei nelanko vaikų kolektyvų ir peršalimo ligomis serga  dažniau nei 4 kartus per metus. Na, o vaikai, kurie lanko vaikų kolektyvus, vertinami kaip dažnai  sergantys, jei  serga dažniau nei 10-11 kartų per metus. Kvėpavimo takų ligos sudaro  80-85% visų vaikų ligų, iš jų –  90-93% yra kvėpavimo takų infekcijos bei gripas.

Šios ligos ypatingai padažnėja rugsėjo-gruodžio mėnesiais, kada vaikai pradeda lankyti darželius, mokyklas, turi reikšmės ir prisidedantis emocinis bei fizinis krūvis. Kvėpavimo takų infekcijomis vaikai dažnai serga iki pat gegužės mėnesio.  Kolektyvą lankantys vaikai dėl dažnų kontaktų su sergančiaisiais bei nebrandžios imuninės sistemos šiomis ligomis serga ypač dažnai.  Na,  o kūdikius auginančios mamos turi sergėti savo  mažąsias atžalas ne tik nuo sloguojančių bei kosinčių artimųjų, bet ir nuo darželinio amžiaus  brolių ar seserų. Tai nelengva užduotis, nes apsaugoti nuo sergančiųjų ar nuo infekcijos nešiotojų visiškai tikriausia neįmanoma. Vistik  protingos ir  šeimos sveikata besidominčios mamos gali padėti savo mažyliams. Pagrindinė apsauga, žinoma, yra žindymas, grynas oras, grūdinimas, kūdikio higienos laikymasis. Vis dėlto kvėpavimo takų infekcijos mažamečiams yra neišvengiamos. Pagrindine apsauga tokiu metu turėtų būti kokybiški, patikimi, gerai ištirti imunomoduliatoriai (tai medikamentai, skirti imuninės sistemos funkcijų gerinimui), galintys sustiprinti šio mažo organizmo apsaugą.

Imunomoduliatorių yra įvairių rūšių, tačiau gerai žinomi, patikimi šios grupės atstovai yra augaliniai adaptogenai, kuriems priklauso echinacėjos ir gliukano preaparatai.

Gliukanas – gamtinis polisacharidas, kurio randama mielėse, javuose, jūros dumbliuose. Išgrynintas gliukanas (ypatingai beta 1-3 gliukanas) yra stiprus imuninės sitemos stimuliatorius. Mokslininkai beta gliukano sugebėjimą aktyvuoti imuninę sistemą pastebėjo 1940 m., kai iš mielių, naudojamų duonos kepimui, išskyrė paprastą medžiagą, kuri apsaugojo nuo žaizdų, infekcijų, traumų ir vėžio. Šis gliukanas prisijungia prie imuninės sitemos vienų svarbiausių ląstelių – makrofagų – ir jas suaktyvina. Suaktyvintos ląstelės tampa veiklesnės ir stipriau atakuoja svetimus į organizmą patekusius ligų sukėlėjus. Tuo būdu gerinama imuninės sistemos funkcija, vaikai serga rečiau ir lengviau.